Šeduvos miestelis, įsikūręs Lietuvos centrinėje dalyje, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XV šimtmetyje. Anot kai kurių šaltinių, tuo pat laiku miestelyje įsikūrė ir pirmosios žydų šeimos, o Šeduvoje 1449 m. gimė ir tris dešimtmečius gyveno garsus rabinas Mošė HaGolė. Visgi, Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti XVIII a. pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi miesto statusą, Magdeburgo teisęs ir savivaldą, sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste stabiliai augo. 1880 m. surašymo duomenimis Šeduvoje gyveno 2386 žydai ir sudarė apie 63 procentus visų miesto gyventojų. Pragyvenimui žydai užsidirbdavo iš įvairių amatų, smulkios prekybos bei žemdirbystės, visuomeninis gyvenimas tuo laiku sukosi apie sinagogą, bendruomenės dvasinius vadovus bei XIX a. pabaigoje rabino Josifo Leibos Blocho įkurtą ješyvą.

 

I Pasaulinio karo pradžioje Šeduvą nusiaubė gaisras, dar labiau apsunkinęs karo užkluptų gyventojų padėtį. Žydų skaičius ženkliai sumažėjęs dėl carinės Rusijos imperijos valdžios politikos bei karo padarinių niekada negrįžo į prieškarinį lygį. 1920 m. išrinkta Šeduvos žydų bendruomenės taryba ėmėsi gaivinti žydų socialinį ir ekonominį gyvenimą bei iki savo galių netekimo 1925 m., pasikeitus šalies įstatymams, stengėsi kuruoti visas miestelio žydų gyvenimo sritis.

 

Tarpukaryje Šeduvos žydų ūkinis gyvenimas koncentravosi prekybos, amatų, lengvosios pramonės bei žemdirbystės srityse. Žydų gydytojai, dantistė, vaistininkė, fotografai, kirpėjai, duonkepiai bei kiti savo srities profesionalai teikė paslaugas visai miestelio visuomenei, o žydų liaudies banko durys buvo atviros visiems klientams, nepaisant jų tautybės. Miestelio žydų jaunimas būrėsi į jų pasaulėžiūrai artimiausias draugijas bei organizacijas, todėl miestelyje veikė daugelio žydiškų švietimo, kultūrinių, religinių bei sporto organizacijų padaliniai, pradedant Tarbut švietimo draugija ir baigiant Makabi sporto klubu. Kultūrinį gyvenimą paįvairindavo gastroliuojančių trupių spektakliai ar atvežamų kino filmų peržiūros.

 

Ekonominė krizė Lietuvoje bei augančios lituanizacijos tendencijos paskatino skaitlingesnę žydų emigraciją iš šalies provincijos. Nemažai Šeduvos žydų ketvirtajame dešimtmetyje iškeliavo iš savo gimtojo štetlio ir patraukė emigrantų traukos šalimis tapusių – JAV, Pietų Afrikos bei Palestinos – kryptimis. Gyvenimo kokybė radikaliai pablogėjo po pirmosios sovietų okupacijos 1940 m. vasarą, kai naujos valdžios įsakymu buvo uždarytos žydiškos organizacijos bei mokyklos, nacionalizuotas verslas ir turtas.

 

Vokiečiai užėmė Šeduvą 1941 m. birželio 25 d. Jau liepos pradžioje miestelio gyventojai žydai buvo prievarta iškeldinti iš savo namų ir išvaryti į gretimą Pavartyčių kaimą, getu tapusius sovietinius barakus, aptvertus spygliuotos vielos tvora ir saugomus vietinių nacių kolaborantų. 1941 m. rugpjūčio 25 d. buvo brutaliai nutraukta kelis šimtmečius trukusi Šeduvos žydų istorija, sušaudant 664 šeduvių kaimynus žydus Liaudiškių miške.

 

E. Bendikaitė, UŽ GARBĘ LIETUVOS… Radviliškio kraštas, 2015 m. Nr. 1 (22)

 

Šeduvos apylinkių žemėlapis
Šeduvos apylinkių žemėlapis
1788 m., kopija 1827 m. (Ciuricho centrinė biblioteka, MK 2216)
Šeduvos aikštė,
apie 1930 m. (Sue Benatar asmeninė kolekcija)
Šeimos nuotrauka
(Bentzi Juzent asmeninė kolekcija)
Šeduva
(Kamzon, Yaakov David. Yahadut lita: tmunot ve-tsiyunim (Lithuanian Jewry: Its history in pictures), Jerusalem, 1959)
Šeduvos futbolo komanda,
XX a. 3 deš. (Alain Musikanth asmeninė kolekcija)
  • Šeduvos apylinkių žemėlapis